Kad valstybėje įvyktų kažkokie pozityvūs pokyčiai reikalingi keli dalykai ir pirmiausia, reikia pripažinti, kad mes esame sisteminėje krizėje.
Bent kokia rimta reforma, ar tai kova su korupcija, ar emigracijos mažinimas, ar pragyvenimo lygio gerinimas, ar darbo vietų kūrimas, ar investicijų pritraukimas, tai visų pirma sisteminės reformos, reikalaujančios kardinalių sisteminių pokyčių.
Tad, jei dėl kokių nors priežasčių, valdžią į savo rankas paėmusi Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga norėtų pokyčių, tai pradėti jie turėjo nuo kardinalių sisteminių pokyčių, o tam reikia pripažinti, kad esama egzistuojanti sistema yra niekam tinkama ir pradėti ją demontuoti. Tam reikalinga tam tikra veiksmų seka, tam tikri ciklai.
Paėmęs valdžią į savo rankas politinis elitas, ar kontrelitas (mūsų atveju tai Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga) turėjo, arba turi iškelti ir visiems aiškiai įvardinti tam tikras idėjas, nupiešti tam tikrus ateities vizijos paveikslus. Toliau, ateities vizijos pagrindu iškeliama atitinkama vertybinė ideologija. Paprasčiau kalbant, sukuriamas ir aiškiai įvardijamas kažkoks „maršalo planas“, kaip iš esamos beviltiškos situacijos atsidurti laimingame šviesiame rytojuje. Taip pat remiantis tam tikra aiškiai įvardinta ideologine vertybine aksioma aiškiai įvardijami draugai, priešai ir sąjungininkai, realizuojant, įgyvendinant „maršalo planą“. Turi būti aiškiai įvardinta, kas konkrečiai kaltas, dėl esamos situacijos, kas už esamą situaciją turi atsakyti, kas buvo ir yra blogai, kas yra gerai, juk vagys ir kenkėjai turi sėdėti kalėjime. Sekančiame etape turi atsirasti tam tikrų lozungų, memų rinkinys, mobilizuojantis visuomenę, kad pradėti perėjimą nuo neveikiančios, ar blogai veikiančios sistemos, prie naujai kuriamos.
Jei dar paprasčiau, tai jei atsirastų jėga rimtai norinti ir siekianti pokyčių, mes turėtume matyti tam tikrą veiksmų visumą, rodančią - įrodančią, kad tam tikra politinė žmonių grupė siekia tam tikrų kardinalių pokyčių. Turi būti aiškiai įvardinta idėja, ideologija ir turi būti atlikta tam tikrų intelektualių resursų mobilizacija tikslui pasiekti. Tik tokiu atveju galima būtų sakyti, kad ši politinė grupė, ši politinė jėga, o mūsų atveju tai Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga siekia kažkokių kardinalių, veiksmingų pokyčių varguolių labui, kaip deklaravo p. Saulius Skvernelis ir jo bendražygiai.
Kol kas nieko panašaus aš nematau, tad šiandieną kalbėti, kad valdžią į savo rankas paėmusi Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga vykdys kažkokias reformas Lietuvos varguolių naudai, kurie sudaro tautos daugumą, yra beprasmiška. Kol kas aš matau prisitaikėliškas pastangas, kurių tikslas išbūti valdžioje iki sekančių rinkimų ir daugiau nieko.
Aš netikiu, kad per šią kadenciją įvyks kažkokie kardinalus apčiuopiami pokyčiai. Nepretenduoju į visiška ir absoliučią tiesą, tai tik mano subjektyvi nuomonė.
Komentarai
Per šios rinkimus tam tikrus lozungus, memus naudojo visos politinės jėgos, bet suprantamą „maršalo planą“ visuomenei, rinkėjams nesugebėjo pateikti nei viena politinė jėga. Kas tiesa, tas tiesa. Be to, ar galimi pokyčiai, kai Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga obuoliauja su tais, kas savaime yra vertybinė, ideologinė krizė, aš turiu omenyje Lietuvos socialdemokratų sąjungą.
Didžiausia problema yra tame, kad reformatoriai neįsivaizduoja, kad jei norisi kažką daryti, tai reikia suprasti KĄ daryti ir žinoti KAIP daryti. Na, dar būtų gerai ir MOKĖTI, tačiau jei pirmos dvi sąlygos išpildytos, mokėjimas ateis su laiku. O jei ne, tai gaunasi kaip visada.
Kol kas nei prieš rinkimus, nei po rinkimų nei viena politinė jėga nepateikė aiškios vizijos, aiškaus „maršalo plano“ kaip išeiti iš esamos krizės, iš esamo visapusiško sąstingio. Buvo tik lozungai, šūkiai, memai... O kaip pagerinti blogėjančią ne dienomis, o valandomis demografinę situaciją, sumažinti emigraciją, sukurti daugiau darbo vietų, pagerinti LR piliečių egzistencija, kai dauguma laviruoja ties skurdo riba, kaip padidinti dirbančiųjų atlyginimus, kaip sumažinti korupcijos mastus, nepasiūlė niekas.
Ką gali reformuoti S. Skvernelis, kurio būnant VRM ministru pradėtas reformas dabar įvairiais būdais stabdo pačios profesinės sąjungos. Negi ministerijų iškėlimas į užmiestį pagerins demografinę situaciją, sumažins korupciją, padidins dirbančiųjų algas. O ar kažką pakeis numatoma mokesčių sistemos reforma, tikrai ne, numatoma mokestinė reforma tik dar labiau nuskurdins vidutinę klasę.
Nei viena politinė jėga nesugebėjo pasiūlyti aiškaus plano, kaip išsikapstyti iš esamos visapusiškos krizės.
Dar 2010 metais Tarptautinio valiutos fondo ekspertai, dirbę Lietuvoje beveik dvi savaites, pareiškė, kad valdžios sektoriaus deficitą būtina sumažinti 4,5 mlrd. litų. Taip pat jie atkreipė dėmesį į mūsų neskaidrius viešuosius pirkimus.
O prieš tai, dar 2009 metų gegužę premjeras A.Kubilius per televiziją įvardijo 3-4 mlrd. litų sumą, kurią biudžetas kasmet praranda per neskaidrius viešuosius pirkimus.
Tuometinis valdantysis elitas užuot ėmęs viešųjų pirkimų, kuriuos sutvarkius valstybei grįžtų apie 4 mlrd. litų, išsidalijamų vadinamiesiems “otkatams", Vyriausybė tada su profsąjungomis imitavo socialinį dialogą ir pasirašė „nacionalinį susitarimą“. To susitarimo rezultatas buvo - alkani pensininkai, basi pareigūnai, streikuojantis mokytojai, medikų piketai, riaušininkų teismai.
Situacija nepasikeitė, korupcija ir „otkatai“ klesti, Lietuva pagal biudžeto skaidrumą Europos Sąjungoje paskutinė. Šiai dienai pagal kai kurių specialistų skaičiavimus, Lietuvoje per viešuosius pirkimus “otkatams" išsidalijama virš dviejų milijardų €, čia tik per metus. Esamas politinis elitas, užuot sutvarkęs viešuosius pirkimus, varguoliams kelia įvairius mokesčiai. O varguoliai ir toliau balsuoja ir balsuos už tos, kas jiems žadėdami šviesų europinį gerovės rytojų ir toliau įvairiais būdais numauna paskutines kelnaites.
Nei viena politinė jėga nepasiūlė jokio aiškaus plano, kaip pažaboti korupciją, kur per „otkatus“ įsisavinami milijardai. Vietoj to, siūloma reformuoti mokestinę sistemą, bus eilini karta keliami mokesčiai, įvedami nauji mokesčiai, varguoliai bus daugiau skurdinami.
Rimas teisus, nes kol kas ir aš nematau nei vienos nors kiek vertos dėmesio iniciatyvos. Nematau jokio išeities iš susidariusios situacijos, iš esamos sisteminės krizės plano. Matau pavienes niekuo nepagristas chaotiškas iniciatyvas, tokias kaip ministerijų iškėlimas į užmiestį, sakyčiau tai grandiozinis planas kapitalo naudai ir eilinis beprasmis biudžetinių pinigų iššvaistymas. Alkoholio reklamos ir pardavimo vietų ir laiko ribojimo iniciatyvą, o tai tik paskatins padidinta pilstuko vartojimą, nes ne tai yra pagrindinė alkoholizmo priežastis. Seimo veiklai skirtų pinigų panaudojimo skalės nežymus apribojimai, kurie iš esmės nieko nelemia. Yra dar iniciatyva reformuoti mokestinę sistemą, kuri suduos milžiniška smogi vidutiniškai uždirbantiems.
Nieko neturiu prieš naujai atėjusią politinę jėgą, bet nematau nei vienos nors kiek vertos dėmesio iniciatyvūs, gal aš ko nesuprantu, nežinau, nematau, praleidau, tai papildykite, pataisykite, busiu labai dėkingas.