Kaip ir kodėl atsirado teroristinė „Islamo valstybė“?

Pagrindinė problema atsirado žymiai vėliau, kai JAV ir jos sąjungininkai susidūrė su nekontroliuojamu procesu – partizaniniu, rezistenciniu pasipriešinimu, kilusiu jų okupuotame Irake. Tai buvo stichinis, savaime besivystantis procesas. Prieš JAV okupaciją Irake sukilo sunitai, šiitai ir netgi Irako kurdai. Faktiškai, sunaikinus Sadamo Huseino režimą, amerikiečiai pradėjo realų karą su vietos sukilėliais.

 

Sadamas Huseinas buvo sunitų partijos „Baas” narys. O sunitai, tuo metu sudarę 1/3 Irako gyventojų, buvo mažumoje. Iškart po amerikiečių invazijos Irakui ėmė vadovauti šiitai. Valdant Sadamui Huseinui šalies politinis elitas, pagrinde susidedantis iš sunitų, gyveno išskirtinai gerai, kaip išskirtinai gerai gyveno ir kariškiai. Tuo metu Irakas naftos eksportavo daugiau nei Rusija. Tačiau po JAV invazijos gerai gyvenęs ir valdžioje buvęs elitas prarado viską. Be abejo, tai iššaukė nekontroliuojamą ne tik buvusio politinio elito, bet ir Irako gyventojų pasipriešinimą okupantams amerikiečiams. Šalyje susiformavo puiki terpė sukilėliams – partizanams, kuriuos rėmė Irako gyventojai. Tokiu būdu Irake pradėjo formuotis neįtikėtinas partizaninių grupių skaičius, kurių tikslas – padaryti kuo didesnę žalą JAV ir koalicijos pajėgoms, siekiant priversti okupantus išsinešdinti iš Irako. Pradžioje sukulėlių grupės buvo labai susiskaldžiusios, savarankiškos ir niekieno nekontroliuojamos. Jų pagrindą sudarydavo “Baas” partijos nariai ir Sadamo Huseino armijos kariškiai. Sukilėliai apsiginklavo užpuldami ginkluotės ir amunicijos sandėlius, kurie tuo metu buvo prastai saugomi.

 

Sustabdyti kilusį partizaninį judėjimą buvo įmanoma, nors JAV strategai labai išsigando, kad Irake gali pasikartoti Vietnamo scenarijus. Ir jei tuo metu susiklosčiusia situacija būtų sugebėjęs pasinaudoti Iranas, pagelbėdamas irakiečiams sukilėliams ginklais, patarėjais, finansais ir amunicija, tai Irakas amerikiečiams pavirstų antru Vietnamu. Juolab, jeigu tuo metu prie šio reikalo prikištų rankas dar ir Rusija, tai JAV tikrai gautų naują Vietnamą!.. Nors Iranas bandė paveikti susiklosčiusią situaciją Irake savo naudai, bet JAV ir koalicijos partneriams, vis tiktai, pavyko užblokuoti tiekimo ir aprūpinimo kanalus. Šiitų ir kurdų pasipriešinimą Irake amerikiečiams pavyko nuslopinti, nes jie buvo nupirkti. Tam buvo panaudotas labai paprastas mechanizmas – mes jums valdžią ir pinigus, o jūs, būdami valdžioje, sunaikinate nepaklusnius partizanus. Ši taktika kurį laiką neblogai veikė…

 

Visa bėda tame, kad su sunitais amerikiečiams nepavyko susitarti. JAV kategoriškai atsisakė bendradarbiauti su Sadamo Husseino bloku, nors kontroliuoti juos reikėjo. Va čia ir atskubėjo į pagalbą Al-Qaidos emisarai, kurie pabandė sunitų partizanus pajungti vieningam valdymui bei ideologiškai perprogramuoti sunitų aktyvųjį bloką, suformuotą iš „Baas” partijos narių. Didžioji basistų lyderių dalis ir Sadamo Huseino buvę kariškiai tam pasipriešino, nes jie siekė sukurti kažką nacionalinio. Būtent taip atsirado „Irako Islamo valstybė“.

 

Amerikiečiai tikėjosi, kad suteikus sunitų partizanams Al-Qaidos atspalvį, šie praras vietos gyventojų palaikymą ir paramą. JAV siekė, kad nuo sunitų partizanų su Al-Qaida‘os atspalviu nusisuktų juos rėmęs vietinis elitas.

 

Nesantaikos kertinis akmuo – Al-Qaida nėra nacionaliniu pagrindu suformuota struktūra. Sunitų basistai puikiai suprato, kad su Al-Qaida jiems nepakeliui, nes jie gali prarasti viską, net ir vietinę juos maitinančia terpę, kuri jiems pasitarnavo puikiu užnugariu. Skirtumas tarp Al-Qaidos ir „Irako Islamo valstybės“ buvo tas, kad „Irako Islamo valstybė“ turi nacionalinius valstybingumo požymius, atitinkamas teritorinės valdžios bei valdymo struktūras. Jie jau tada turėjo nedidelį, bet savarankišką finansavimą. O Al-Qaida – šešėlinė teroristinė organizacija su partizaninės – diversinės veiklos ir sabotažo elementais. Kad būtų aiškiau, „Irako Islamo valstybė“ (dabar „Islamo valstybė“) praktiškai pilnai save išsilaiko, o Al-Qaida finansuoja suinteresuoti asmenis, organizacijos ir kiti suinteresuoti rėmėjai. 2013 metais „Irako Islamo valstybė“ pakeitė pavadinimą į „Irako ir Levanto Islamo valstybę.

 

 

Jeigu klasikiniame islame ideologija ir religinės dogmos yra aukščiau visko, tai „Islamo valstybei“ islamo ideologija ir religinės dogmos tėra tik pagalbinė priemonė. Būtent tuo „Islamo valstybė“ išsiskiria iš visų kitų radikalių islamiškų grupuočių. „Islamo valstybės“ vadovybė turi dvi atšakas – karinę ir ideologinę. Jei ideologinę atšaką sudaro klasikiniai islamistai – dogmatikai, tai karinė atšaka – visiška priešingybė, suformuota iš pragmatikų, cinikų, technokratų, kuriems islamo religija tėra priemonė. Kaip žinia, „Islamo valstybės“ karinio sparno pagrindą sudaro Sadamo Huseino armijos buvę karininkai, neslepiantys savo skeptiško požiūrio į religiją.

 

Nemažą dalį vadinamosios „Islamo valstybės“ sudaro užsienio samdiniai. Tarp Irako buvusių karininkų ir užsienio samdinių atsirado nedidelė priešprieša, bet kol kas jie neperėjo į tarpusavio konfrontaciją. Pragmatikų ir fanatikų „Islamo valstybės“ sąjunga, bent jau šiame etape, yra atspari tradicinei radikaliųjų islamistų ligai – skilimui dėl ideologinių skirtumų. Nors tai laikinas fenomenas, anksčiau ar vėliau vidinė kova dėl valdžios „Islamo valstybę“ tikrai suskaldys. Dėl kilusios vidinės kovos ši organizacija, anksčiau ar vėliau, atsidurs kolapse. Na, o šiame etape, kaip sakiau, ideologinis „Islamo valstybės“ sparnas nesikiša į karinio sparno reikalus, o karinį sparną nejaudina ideologiniai reikalai. Būtent tokie santykiai dabar užtikrina „Islamo valstybės“ stabilumą, tad artimiausiu metu tikėtis jų vidinių rietenų tikrai beprasmiška.

 

„Islamo valstybės“ karinis sparnas, ciniškai vertinantis islamiškas religines dogmas, sukūrė galingiausią mediją – propagandinę struktūrą, papildomai atliekančią dar ir kitas funkcijas, pradedant samdinių verbavimu, ideologiniu parengimu, baigiant finansinių lėšų rinkimų. Jie turi puikią „Al-Furqan” mediją studiją, kuri propagandinius klipus kaip blynus kepa.

 

Iš dalies radikalieji islamistai atkartoja „Al Jazeera”, kai į nuobodžią Vidurio Rytų žiniasklaidą įžengė naujausios vakarietiškos technologijos. Būtent tada Kataro televizijos kanalas „Al Jazeera” tapo pirmaujančia televizija, drąsiai ir atvirai laužiusią iki tol egzistavusius informacijos pateikimo stereotipus. Šiame kanale atsirado aštriausių temų aptarimai, Artimųjų Rytų aukščiausių lyderių kritika, neliečiant Jo Šventenybės Kataro emyro.

 

Tiesą sakant, „Islamo valstybės“ propagandinė studija „Al-Furqan” pažengė dar toliau, kai ėmė transliuoti sadistines žmogžudystes, žiauriausias pasityčiojimo ir smurto scenas, pateikinėti žiauriausius vaizdus iš mūšio laukų. Iš „Al-Furqan” video studijos paimtus vaizdus galima surasti demokratinių valstybių kontroliuojamose socialiniuose tinkluose (pvz. facebook), įvairiose blog‘ose, youtube. Vakarietiškų video hostingų savininkai, deja, ne iškart imasi represinių priemonių, siekiant smurtinius vaizdus pašalinti. Šiurpaus turinio vaizdai, kaip taisyklė, pastebimi ir šalinami labai pavėluotai. Taip suteikiama galimybė sadistiškus vaizdus peržiūrėti galimai didesnei auditorijai, formuojamas islamiškasis prievartos kultas, pereinant nuo kontempliacijos iki aktyvaus dalyvavimo. Tokiu būdu palengvinamas naujų samdinių, kuriems beginklių žmonių žudymas tampa manija ir mada, verbavimo darbas. Šiurpūs, sadistiški video vaizdai, persipynę su propagandos elementais, bene stipriausiai paveikia nesusiformavusį įvairių šalių jaunimą. Taip „užzombintiems“ jaunuoliams kitatikių žudymas tampa mada.

 

Tapusi bene pačia turtingiausia teroristine grupuote „Islamo valstybė“ sėkmingai sugeba „investuoti į ateitį”. Deja, ta ateitis iš tikrųjų labai niūri ir kelianti rimtą pavojų „Islamo valstybės“ priešininkams!.. Radikalaus islamo propagandinės informacijos plėtra pastaruoju metu darosi itin agresyvi, pavojinga, visų pirma, Europai. Nesakau, kad Vakarų valstybės tokius dalykus toleruoja, tačiau faktas yra tai, jog labai vangiai su radikalių islamistų-teroristų pamėgtomis viešomis smurto – įbauginimo akcijomis, beginklių žmonių žudymo propaganda kovojama.

 

Remiantis įvairiais šaltiniais, šiuo metu vien tiktai Sirijoje „Islamo valstybės“ sudėtyje kariauja apie 5000 samdinių iš Uzbekistano, jau nekalbant apie samdinius iš kitų valstybių. Pagrindinė šių samdinių masė yra susikoncentravusi dvejose etninių uzbekų „Islamo valstybės“ grupuotėse – „Katibat al-Imam Bukhari” ir „Sabri’s Jamaat”. Nemaža jų dalis yra rusakalbių grupuotėse, pvz., „Jaish al-Muhajireen wal-Ansar“. Visos teroristinės grupuotės veikia autonomiškai, bet tik iš dalies, o realybėje jos yra „Islamo valstybės“ karinio sparno dalis.