Galbūt, kažkam įdomu, kodėl? Norint į tai atsakyti, reikia grįžti į pradžią.
Mat esant tokiai ekonominei situacijai, kuri buvo tada ir yra dabar, niekas negali būti tikras, ar galės aprūpinti šeimą kitą dieną. Tokios mintys lankosi kone kiekvieno paprasto žmogaus galvoje. Visi bijo prarasti darbus ir visi stengėsi kiek begalėdami kabintis į paskutinį šiaudą jūroje. Ilgai niekaip negalėjau suprasti, kaip žmonės, kurie yra išrinkti, kad tarnautų tautai, sugebėjo taip nustekenti valstybę. Sugebėjo iššvaistyti didžiulius turtus, nuskurdinti tautą ir dar įgavo neliečiamybės statusą. Juk net ir po didžiausių nuodėmių, išrinktieji taip ir lieka savo postuose. Niekas, net ir turėdamas akivaizdžius įrodymus apie jų prasižengimus, nesugeba jų nuversti. Sunkiai buvo suprasti, kaip gali saujelė išrinktųjų valdyti ir nurodinėti milijonams žmonių. Kaip galima tokia savivalė ir kodėl žmonės, kaip rinkėjai visiškai nieko negali padaryti? Valdininkai savivaliauja, tauta skursta, nepriteklius kankina vis didesnį skaičių žmonių. Ilgai niekaip negalėjau suprasti, kodėl tautos išrinkti atstovai nedirba tautai.
Išties, ateidamas į profesinę sąjungą, turėjau tikslą perteikti savo idėjas, žinias ir patirti įgautas kitur, o ne bandyti „gelbėti” pasaulį, bei susipažinti, kaip dirba kitos profesinės sąjungos (PS) įgaunant daugiau žinių ir patirties. Juk atrodė susibūrę į PS darbuotojai įgyja rimtą įrankį ginti savo teises ir atstovauti savo interesus.
Bet taip jau išėjo, kad įsivėliau ir į PS darbą, kuris nors ir sunkiai, bet vyko, buvo nuveikta tikrai daug darbų, įgyvendinta daug pažangių idėjų, atrodo viskas buvo gerai, nebuvau ištikimas atskiriems pirmininkams, dirbant su kolegomis netarnavom politikams, ar partijoms - viską liktais darėm vardan pačio PS judėjimo. Vis bandėm rasti būdą, kaip pakeisti sistemą, kurioje dabar gyvename. Tai atimdavo daug jėgų, sveikatos ir nervų, nekalbant apie kitus dalykus.
Galų gale įvykus pasikeitimams PS, kuriose man teko intensyviai dirbti, pradėjau sau užduoti klausimus: „Kam aš tai darau? Kokia man iš to nauda? Ar čia nėra beprasmė kova su vėjo malūnais?
Parėjus kiek laiko, aš šiuos atsakymus gavau, juk logika turėjo paimti viršų. Galiausiai supratau, kad nėra tikslo gelbėti tų, kurie patys nenori gelbėtis arba tiki, kad juos išgelbės kažkas kitas.
Kodėl aš taip manau? Tam yra kelios priežastys. Pirma - norint pamatyti pokyčius, jie turi įvykti pačiame mažiausiame lygmenyje. Tai yra, žmoguje. Ši idėja daug kam nesvetima. Tik dauguma praleidžia vieną labai svarbų dalyką. Norint pokyčiams įvykti žmoguje, jis turi ne tik jų panorėti, bet ir pats imtis juos įgyvendinti.
O dabar stebėkite situaciją. Esu gavęs daugybę kaip teigiamo, taip ir neigiamo turinio komentarų ir kitokios informacijos. Esu prašęs įvairios informacijos išreiškiančios ne tik mano vieno nuomonę. Buvau gavęs nemažai kaip laiškų su turiniu „noriu prisidėti”, „palaikau jūsų vienokia ar kitokia poziciją“, tai taip pat ne karta tai buvo pasakoma asmeniniuose susitikimose, pokalbiuose – argi jums nekelia šypsenos šie žodžiai? Man kelia. Ir galiu atsakyti, kodėl.
Būtent ties kalbom viskas ir pasibaigdavo. O realiai nebūdavo nei palaikymo, nei realios pagalbos, Atrodo, tada lyg visi kažko lauktų, kažkokiu savaiminių mistinių pasikeitimų. Kitokių lyderių, valdytojų, kurie nuvestų už rankučių paėmę, ar kaip kai kurie gyvūnai – suvirškintų viską ir paduotų ėdimui. Atrodo, kad ta dauguma, kaip maži vaikai, tik nori būti pamaitinti. Ir tokie maitintojai atsirasdavo. Dabar jau aišku, kodėl didžioji dauguma priprato būti maitinami. Kol yra „maitinančių“, bus ir laukiančių, kad kas „pamaitintų“, juos sėdinčių kampe ir žliumbiančių.
Dabar jau mano nuomonė tokia – kol visi netaps patys savo gerovės lyderiais, tol niekas nesikeis. Nes pirma ir pati didžiausia šiuolaikinio žmogaus problema – iniciatyvos stoka. Bet čia nereikia kaltinti žmogaus. Nereikia kaltinti ir sistemos. Tiesiog tokios „žaidimo taisyklės”. Nuo pat gimimo mums skiepijama ir augame tokioje aplinkoje, kur beveik viskas „padaroma už tave”. Tegauni galutinį produktą ir juo naudojiesi, nesukdamas galvos, kaip jis buvo padarytas. Tai sėkmingai galima pritaikyti visur. Žinoma, kartais kai stipriai prispaudžiama „sėdynė”, tada pradeda lįsti iniciatyvos daigai. Atrodo, lyg pabunda žmogus iš letargo miego. Bet dažniausiai tas pabudimas būna trumpas ir sėkmingai vėl užmiegama.
Tai kaip gi kažkas gali pasikeisti, jei viskas turi būti daroma už žmogų? Kaip galima tikėtis iš žmogaus veiksmų, kai jis dreba dėl savo darbo, už kurį jam moka grašius, kad jis jį mes ir ims ieškoti kito? Žinoma, klasikiniai argumentai: šeima, vaikai. Negalima jų palikti be duonos namie, reikia arti, kad ir už centus. Tokios situacijos problema yra savo srities neturėjimas. Jei esi eilinis darbuotojas – prarasti darbą problema didžiulė. O kodėl žmogus yra tik paprastas darbuotojas? Manote, gimė negabus? O gal šiaip tingėjo mokytis? O gal… ši SISTEMA užgniaužė bet kokią iniciatyva jam vos tik gimus?
Meskite iš galvos tas nesąmones, kad žmonės nesugebėtų už save pastovėti ir išdrįsti keisti savo gyvenimą. Jie tai darytų, ir labai sėkmingai, jei būtų augę ir auklėjami visiškai kitaip. Bet čia tik dar viena utopija. Tu negali auklėti žmogaus pats būdamas sistemos vergu. Kitaip tariant, gimęs vergu ir mirsi vergu.
Ką, slysta žemė iš po kojų? Toliau – dar įdomiau. Pasirodo, sistemos pakeisti neįmanoma. Nes ši sistema – tai save balansuojantis mechanizmas, kuris tave privers žaisti pagal savo taisykles arba suvirškins ir išspirs. Tačiau net ir tada tu pasitarnausi jos balansavimui. Taip veikia sistema. Visa kita yra tik įrankiai sistemai balansuoti.
Kol kas šiuo klausimu esu priėjęs išvados, kad norint, jog kažkas pasikeistų, reikia nustoti žaisti šios sistemos žaidimą. Reikia nutraukti balansavimą, kurį taip sėkmingai atlieka priskirti ir paskirti, ar taip vadinamai, demokratiškai išrinkti valdytojai. Situacija pasikeis tik tada, kai atsikratysite visų tų gelbėtojų, dievų ir dievaičių, kai patys tapsite situacijų žinovais ir valdytojais. Laikas priversti nervų impulsus pasiekti smegenų vietas, jau atrofavusias nuo nemąstymo. Laikas suprasti, kad yra tik sistema, kuri vystėsi ir buvo sukurta pačių žmonių. Ar tai turčių ar vargšų, bet prisidėjo kiekvienas.
Kai kam dar galbūt kils noras paklausti: o tai ką tada daryti? Na, jei jums kilo toks klausimas, tai jau ir atsakymo nereikia… Žiauru, bet tai tiesa. Reikia pradėti galvoti. Susigrąžinti prarastą iniciatyvą ir siekti to, ko jūsų širdis išties trokšta. Pasaulis pagerės savaime. Ir jo sulauks ne jūsų vaikai ar anūkai, o jūs patys!
Radikaliau tai galėtų skambėti maždaug taip: „Nustokite žaisti. Abejokite viskuo. Stebėkite ir analizuokite. Raskite save. Galų gale įsivaizduokite, jog esate vienintelis žmogus Žemėje. Ką tada darytumėte? O gal tada jūsų egzistavimas prarastų prasmę? Baisoka eiti tokiais keliais? Gaila, bet tai vienintelis būdas išjudinti savo smegenis! Su savo protu reikia dirbti, nes tai galinga mašina. O jei ja naudositės tik paviršutiniškiems dalykams, tai nieko gero nesitikėkite.“
Gal vieniems ši rašliava patiks, kitiems ne. Vieni ignoruos, kiti gal pasisems žinių. Bet galutiniame rezultate vis tiek niekas nepasikeis. Taigi pabaigai norėčiau palinkėti visiems gerų idėjų šalininkams sėkmės, likti ištikimiems savo idealams, pagrindinei idėjai, kuri telkia ir vienija, o svarbiausia – atviro proto, kurio daugumai taip trūksta.
2008.08.12
Per aspera ad astra - per kančias į žvaigždes
Rimas Armaitis
Komentarai