Civilizuotose demokratinėse valstybėse valdžia yra tik priemonė gyvenimo gerovei kelti. O pas mus, kad išlaikyti asmeninę įtaką ir valdžią, nusistovėjusios partinės nomenklatūros pagrindinis tikslas tampa valdžia dėl valdžios, o tai yra despotiško režimo požymiai.
Valdant tokiam despotiškam režimui, tautos išsilavinimas, gerovė, ateitis neturi jokios reikšmės. Tokio režimo prioritetu tampa tik pats režimas ir jo neliečiamumas. Visa kita gali būti aukojama ir yra aukojama vardan tokio despotiško režimo išsilaikymo. Pats režimas kaip taisyklė formuojasi lojalumo principu pasinaudojant nesibaigiančiomis reorganizacijomis, reformomis ir panašiai. Tokiu būdu prarandamas profesionalumas ir darbo kokybiškumas. Nes lojalumas ir profesionalumas vienas kitam proporcingi atvirkštine progresija.
Bet, ar kam nors tai rupi..?
Nepamenu kieno citata, bet labai taikli „galima kažkokį laiką apgaudinėti tautos dalį, galima kažkokį laika apgaudinėti visą tauta, bet neįmanoma PASTOVIAI apgaudinėti visą tautą – galiausiai ji suabejos pagaule“. Dar vienas posakis, irgi nepamenu autoriaus, bet taiklus „balsavimas, tai teisė kvailioti ir naikinti save“.
Komentarai